Toluu

ž-ežere

Arkliais persunktos nesąmonės. Nerašau nieko apie Internetą!

Ar yra legalus susidorojimo būdas?May 15 2008

Kilo man toks klausimas, ką aš galiu padaryti legaliai, jei kine man trukdo šalia sėdintis žiūrovas? Žinau, galiu gražiai paprašyti nutilti. Tai paprastai suveikia kokioms dvidešimčiai minučių, kai kuriems netgi ir ilgiau. Vėliau galiu dar kartą paprašyti. O jei nepadeda? Žinau, galiu paprašyti piktai. Suveiktų keturiasdešimčiai minučių. O jei ir tai nepadeda? Ką aš dar galiu padaryti įstatymo ribose? O gal keltis, brautis per eiles iš salės, ieškoti nesuinteresuoto apsauginio, liepti jam išvesti tą riebią kiaulę, kuri sėdi šalia manęs, nes ji nenustoja kalbėti telefonu? O pabaigusi kalbėti, pati kažkam paskambina ir kalba toliau, nepaisydama visų mano “atsiprašauuuuu….. gal galėėėėtumėėėėt….. ššššaaaaaaaaa…… šššaaa BLET….” Arba bent jau gal galėčiau susigrąžinti pinigus už kiną? Ar bent jau už tą dalį kino, kurią užgožė barškenimas, kažko ieškant ir niekaip nerandant rankinuko dugne? Ar reiktų įrodyti trukdymo faktą, atsitempus porą besipriešinančių liudininkų iš salės? O jei ir to nepakaktų, galbūt tektų rašyti straipsnį į laikraštį, agituojant už filmų siuntimąsi per e-mule ir nemokamą jų žiūrėjimą namų kino sąlygomis, tyloje ir ramybėje, kaip alternatyvą dešimt litų (su Kino Klubo kortele) kainuojančiam malonumui, kurį patiri, kai ta pati riebi… moteriškė, susikėlus koją ant kojos, sūpuojasi savo kėdėje taip, kad kartu su ja sūp

Kova su Vėjo seksualumu IIMay 3 2008

Po pirmo bandymo kastruoti iš naujo mąsčiau, ar tikrai reikia šitos operacijos. Bet kadangi norėjau ateity jį apgyvendint kur nors pievoj, kitų arklių draugijoj, tai sumąsčiau, kad reikia.

Mano išrinktasis veterinaras po pirmo bandymo tik paprašė surasti vyrukų, kurie galėtų padėti palaikyti arklį, ir išvažiavo, pažadėjęs atvažiuoti rytoj. Visą vakarą ieškojau tokių vyrukų. Betgi kokia bėda - juk joja praktiškai vien tik merginos… Kur gaut vyrukų? Antra pusė? Hmm… abejojau… pabandžiau paprašyti… nesutiko padėti… tipo, baisu bus… taip ir galvojau. Kas dar? Ogi nėra kas. Bliamba. Aaaaaa! O Tadas? Kaip aš taip pamiršau Tadą? Tiesą pasakius, beveik neabejojau, kad sutiks padėti. Parašiau SMS. Sutiko.

Bet tada vėl bėda. Rytojaus dieną mano išrinktasis veterinaras nepasirodė. Ir porytojaus dieną nepasirodė. Ir į skambučius neatsakė.

Tada paskambinau kitam veterinarui. Telefonu prigąsdinau, kad čia pas mane eržilas panikierius, nepaguldomas, su pančiais pabėga, iš kamanų išsimauna… Veterinaras užtikrino, kad per 40 metų praktikos jam dar nėra pabėgęs nė vienas arklys, ir pagalvojęs dar pridūrė, kad atvažiuos ne vienas, o su pagalbininkais.

Sutartą dieną atvažiavo jie trise. Veterinaras ir dar du vyrai. Vėjui užmoviau ne kamanas, o kantarą - bent jau neišsimaus. Išvedžiau. Noriai išėjo iš arklidės, nieko nenujausdamas. Vetas subedė injekciją. K

Intarpas.March 13 2008

Kaip žinia, visi žmonės turi po varikliuką, kuris vadinasi “daugintis”. Varikliuko “išgyventi” neišskiriu kaip atskiro, nes jis nėra savarankiškas, o tik sudėtinė “daugintis” dalis.

Nuo šito varikliuko priklauso žmogaus mintys ir veiksmai.

Taigi, žmogus su tokiu varikliuku nuspėjamas. Nes aiškus tikslas, ir bus pasirinktas optimalus (tiesa, individualus) kelias link jo.

Bet dar buvo minčių: o kas, jei varikliukas neveikia? Pavyzdžiui, atėjo amžius, kai daugintis nebeišeina. Ar tada jau prasideda kažkas įdomaus?

Sau atsakiau tuo, kad ir tada varikliukas vis tiek bent iš dalies veikia. Lieka veikti jo sudėtinė dalis “daugintis netiesiogiai, padedant plisti tiems, kurie turi tokių pačių genų, kaip nuosavi”.

Bet gal ir atsiranda kažkas. Su amžium vis daugiau minčių ir veiksmų, nedalyvaujančių evoliucijoje. Jei tik išvis gyvai būtybei įmanoma turėti bent kažką, kas nedalyvauja evoliucijoje. Nes jei nedalyvauja, tuomet mįslė, kaip tai a) atsirado ir b) išsivystė. Ne, atsiradimas ne mįslė: sumutavo, liko nepastebėta, nepadarė įtakos išgyvenimui, paplito recesyviniais genais. O va kaip išsivystė iki kažko sudėtingesnio - vis tiek mįslė. Juk žmogaus savybių vystymuisi jau reikalinga evoliucijos šlifuoklė (atranka), ir bet kuri savybė, praėjusi šitą atranką, jau bus laikoma kaip dalyvaujanti evoliucijoje -> padedanti daugintis -> nuspėjama.

Kova su Vėjo seksualumu IFebruary 17 2008

Taigi, apsisprendžiau, kad Vėją reiktų kastruoti. Deja, taip jau yra, kad klausimas, ar kastruoti žirgą, ar ne, tolygus pasirinkimui - ar turėti širdies, ar galvos skausmą. Nusprendžiau sau nuimt galvos skausmą.

Iki šiol vienintelė patirtis su kastravimu - tai mano katinuko Tuko kastravimas. Buvo gan paprasta - atnešiau į kliniką, suplojau 70 litų, nuėjau pasivaikščioti, po poros valandų grįžau, pasiėmiau, parsinešiau namo. Į vakarą katukas atsigavo, ir toliau - viskas kaip po senovei.

Su arkliu, pasirodo, ne taip paprasta… kol ieškojau geriausio kastravimo būdo, prisiklausiau įvairiausių baisybių. Pas mus dauguma kastruojamus arklius guldo, tačiau užsienio forumuose šį būdą visaip juodina, argumentuodami tuo, kad guldomas arklys gauna dažniausiai psichinę, o kartais - ir fizinę traumą. O pasidomėjus stovinčio arklio kastravimu, išsiaiškinau, kad Lietuvoj tokio beveik niekas nedaro… Tiesa, radau porą pavyzdžių, kuomet taip buvo daryta ir Lietuvoje - vienu atveju arklys po to karščiavo, o kitu atveju narkozė suveikė per silpnai, operacijos metu arklys ištrūko ir prapjautu kiaušiniu dvi valandas lakstė aplinkui.

Žodžiu, nusprendžiau rinktis ne pagal kastravimo būdą, o pagal veterinarą, ir išsikviečiau geriausią, kokį čia Lietuvoj turim. Atvažiavo jis su viena padėjėja ir dairydamasis paklausė, ar nėra dar ko nors, kas padėtų arklį palaikyti. Aš nusistebėjau, kad

Kaip baigėsi kaimiškai aristokratiška meilėJanuary 13 2008

Pareinu šiandien vėlai vakare namo. Onutės nebėra. Pasirodo, mūsų giminaičiai pasiėmė ją sau į namus.

Dar sužinojau, kad Tukas, pamatęs išnešamą pro duris Onutę, lyg ir gailiai miauktelėjo. Tačiau kai aš grįžau namo, jis jau vaikštinėjo visai patenkintas gyvenimu.